Apatija.

Aš jau nebegaliu. Negaliu pakelti skausmo,kančių ir apatijos.
Negaliu pakęsti visų dienų.Kai laukiu nakties,kad galėčiau miegoti.Miegoti iki pietų ir nieko nejausti.O pabudus vėl laukti kol galėsiu eiti miegoti.Nes viskas ką aš jaučiu tai tik apatija.Viskas kuo gyvenu tai tik skausmas.Aš noriu,kad viskas būtų kitaip.Noriu,kad mano svajonės būtų šalia ,kad tikslai padėtų man atsistoti ant kojų. Bet šalia tik vienatvė ir skausmas.Pati šalinuos žmonių.Nes niekas manęs nesupranta ir nesupras.Kaip aš būdama tokia laiminga virtau į apatišką,su kančia besidalijančią lova mergina.
Kas man?
Aš noriu gyventi.
Noriu savo gyvenimo.
Aš noriu..
Bet aš negaliu kažko daryti.Aš atrodo surakinta grandinėm.Neišsilaisvinu iš apatijos gniaužtų..Aš nežinau ką daryti..