2011 07 02

Sukniužusi lova,mėlyna antklodė ir balšvai gelsvos sienos.Praviros balkono durys.Pro tas medines ir senas duris smelkiasi vasaros vėsa. Tylą užgožia lietus. Lietus stipriai lyjantis ir apvalantis gamtą. Nuplaunantis žalią Birštono žolę,lietus dideliais lašais lyjantis ir tikštantis į Nemuno vandenį.Aukšti ir seni medžiai menantis šimtmečius ošia.Aplink mane gamta. Aš tyliai kvėpuoju ir įtempusi ausis klausausi gamtos skleidžiamų garsų.Lietaus simfonija.Kitaip ir negalėčiau pavadinti.Tai žavingai tyra melodija.Visiškai nenuspėjama ir nesuvaldoma.Žmogaus pirštais nepalytėta.Blausi stalinė lempelė apšviečia mano lovą ,mano rūškaną ir skausmo perkreiptą veidą.Veidą žmogaus,kurio vienintelis džiaugsmas – lietaus simfonija. Apvalanti širdį,su šaknimis raunanti nerimo piktžoles.Išeinu į balkoną.Stoviu ir žiūriu į žalią žolę,didelius lietaus lašus ir mėgaujuosi šia akimirka.Ištiesiu savo smulkias rankas ir gaudau lietaus lašus.Šią akimirką lietaus lašai man išganymas.Atotrūkis nuo karčios realybės ir dusinančios rutinos.Lyk lietau,lyk.Apvalyk mano ir kitų sielas.Grok savo gražias melodijas.Pasidalink gaiva.Lyk,lietau.Lyk.