Parbėgti.

Prieblanda kambaryje.Skaisti stalinės lempos švieselė šviečia į švelniai rusvo stalo paviršių. Šešėliai žaidžia ant šviesiai geltonų sienų. Apsidairau ir nustembu.Mano kambaryje dominuoja šviesios spalvos. Šviesūs baldai,užuolaidos. O širdyje taip juoda. Paradoksas.
Aš šiandien stengiuosi bėgti nuo savęs,nuo savo jausmų ir minčių.Stengiuosi užsivilkti šimtus šarvų ir veidą pridengti šimtais kaukių.Aš pavargau. Nuo melo,apgavysčių,piktų žvilgsnių ir šlykščių žodžių.Pavargau nuo nesėkmių ,kuriuos it skėriai prilipusios prie manęs. Mano žodžiai liejasi laisvai,nors jei reikėtų prakalbti gyvai – vargu ar sulemenčiau rišlų sakinį. Šiandien ta diena ,kai vaistai išvadavo mane nuo nemigos. Naktį miegojau labai labai gerai. Tik ryte skaudėjo galvą. Nes persimiegojau. Visą dieną slankiojau kaip apdujus. Gal vaistai,o gal miego perteklius mane pastūmėjo į neryškius vaizdinius ir sulėtino mano reakciją. Tačiau vieno žmogaus sukeltas skausmas pažadino mane iš tos gan kvailos,bet kartu gan mielos būsenos. Aš pykau,aš niršau,aš galvojau ,kad sprogsiu. Aš teisinaus,aš bandžiau aiškinti,bet manęs niekas nesiklausė. O dabar. O dabar aš sėdžiu,žiūriu į sieną,vis dar drebančiom rankom bandau suvokt situaciją ir suprasti. Suprasti kas vyksta ir kodėl tai vyksta mano gyvenime. Kableliai,nosinės ir tarpai liejasi baltame lape. Kmpiuteriniame lape,panašiame į tuos kurie šiandien mane įskaudino.kurie atėmė žmogaus pasitikėjimą manimi,kurie mane apkaltino nebūtais dalykais.
Ir aš viena.viena prieš save. Jau pradedu suprast,kad skausmas tampa mano kasdienybe,kad apatija jį dar tik pastiprina. Ir gulėdama lovoje. Kasnakt gulėdama lovoje vis kuriu planus kaip reikia pabėgti nuo šių išgyvenimų. Kaip reikia susikurti laimingesnę dabartį ir ateitį. Kad reikia nebežvilgčiot atgal ir nebekartot,kad prieš tris metus aš buvau laiminga. Nebereikia sakyti,kad visus 18 savo gyvenimo metų aš buvau laiminga,o šie pastarieji 3 – pragaras. O kodėl nereikia sakyti? Klausiu to savęs kasnakt taipogi. Ir šį vakarą kažkaip toptelėjo,kad prisimindama praeitį aš neįvertinu dabarties. Nesistengiu,kad ji būtų geresnė. O tik kaltinu save. Kaltinu kitus. Įtikinu save ,užprogramuoju save nesekmėms. Ir nesamonė,kad aš negaliu būti laiminga. Turi būti būdas susigrąžinti laimę. Turi būti būdas vėl grįšti į savo tikrąjį gyvenimą. Po biškį,po biškį užsiauginti storą odą. Aš bandau bėgti nuo visko kas mane supa. Bet man reikia parbėgti į save. Ir vėl pradėt gyventi. O tai sunkiausias uždavinys iš visų kuriuos gyvenime man teko spręsti..