Skausmas.

Užverktos ir ištinusios akys. Raudoni it rudeniniai saldūs obuoliai. Tik raižantis skausmas nėra jau toks ir saldus. Juoda kėdė,prie kurios pastaruoju metu mano kūnas tiesiog priaugęs. Jos plastikinis ir kietas atlošas spaudžia man nugarą. Nuleidžiu galvą,plaukai beveik siekia žemę. Raibsta akyse,o skausmas širdyje nemažėja. Jaučiuosi kaip kokiame šizofreniniame siaubo filme. Filme iš tų laikų kai jie dar buvo nespalvoti. Ir be garso. Nes jei tai būtų filmas su garsu - klyksmas baugintų. Aš neklykiu garsiai,klykiu savyje. Vaduojuosi it iš pragaro liepsnų. O išties iš savo sugalvoto kalejimo. Bandau prakirst tas betonines sienas,lupinėt po vieną plytelę,po vieną plytą. Eit į šviesą. Bet neišeina. Viskas baigiasi galvos daužymu į tą pilką ir niūrią sieną. Ji net ne juoda. Ir tai baugina. Nekenčiu pilkumos. Dievinu juodumą. Atsistoju,svirduliuodama nuo vidinio nerimo ir apatijos prišliaužiu palangę. Atsisėdu. Susikrapštau chalato kišenėje žiebtuvėlį.Prisidegu.Godžiai traukiu cigaretę,dūmai stringa mano gerklėje ,nes nėra laiko kada juos išpūsti. Rūkau lyg gyvenčiau paskutines minutes. Paskutines minutes agonijoje. Susisuka galva. Nuo ko? Nikotino ar dvejonių?Skausmo raižančio mano širdyje ir sieloje?Naikinančio mano svajones ir tikslus,grimzdinančio mane į tą sušiktą pilkumą? Spėju nikotinas čia nieko dėtas. Ir vėl. Vėl ta juoda ir velniškai nepatogi kėdė. Norisi lengvumo,nors kiek išsivaduoti ir atsikratyti šleikštulio. Geriu vandenį,nes juk jis toks tyras ir bespalvis,bekvapis,valantis. Bet šleikštulio nenuplauna.Nes jis.. jis viduje. Kas man? Aš nežinau. Aš nestabili. Per mano baltą odą ryškiai matosi venos,spaudžia galvą ir krečia šaltis. Aš šiandien verkiau,gal tai viso to priežastis..