Keli maži žingsniai iki prarajos.

Nežinau kas su manimi darosi. Jau du metus nebesusigaudau savyje. Ko noriu,ko siekiu,kas man rūpi,ko man reikia.
Sėdžiu sau kambaryje,įsijungusi šildytuvą,klausausi jo burzgimo. Geriu kavą ir mąstau. Ir tingiu daryti. Darbų šimtai milijonų. O aš - tingiu. Nors žinau,kad reikia,žinau,kad bus blogai jei nieko nedarysiu,bet negaliu prisiversti.Jaučiuosi kaip kokia depresuota būtybė,kuriai visada viskas blogai. BET ką man su savimi daryti? Nebejaučiu jokios motyvacijos. O jei ir norai kirba širdyje - tinginys juos nugali.
Ar teko Jums susidurti su tokia situacija?Su visiška apatija?Kaip iš to išlipti? Nes griaunu savo gyvenimą . Sėdžiu tamsioje ir gilioje duobėje..

Nebesusigaudau ką noriu veikti,kaip noriu rengtis. Rūbai tapo ne stiliaus ir grožio,o būtinybės dalyku. Maistas skirtas tam,kad kuo mažiau imtų nervai.Cigarečių pakelio neužtenka dienai.Tiksliau parai.Nes nemiegu parom.Nemiga mano palydovė.Visų naktų.Kankinančiai skausminga.Tas vartymasis lovoje,spoksojimas pro langą į blizgantį sniegą ir tamsią naktį mane jau vimdo. Aš noriu pasikeitimų.Nes gal tik tai man padės judėti į priekį. Gal man reikia plano? Ir bandyti jį vykdyt?Gal tai mane priverstų atsistoti ir bandyti išlipti?Nes išties,kiek man čia beliko.Keli maži žingsniai iki prarajos.Ir tada bus nebepataisoma. Situacija komplikuota.Visame kame.Moksluose,santykiuose su šeima ir draugais,išvaizdoje ir širdyje...

Tiesiog labai norėčiau,kad viskas susitvarkytų. Ir vėl galėčiau šypsotis nuoširdžiai..