Išsilaisvinimas.

Aš išmokau atleisti.Aš supratau,kad pykti man nieko gero neduoda. Aš supratau,kad mano priešai jais ir liks. O,kad juos keiksiu man nepalengvės. Aš per daug tamsi. Mano siela juoda. Aš pervargus. Aš išsikankinus. Dėl mokslų,dėl nesusikalbėjimo su savimi. Dėl savo neapykantos. Pradėjau tikėti,kad pykdama ant man bloga linkinčių žmonių - pykstu ir ant savęs. Blogis neišnyks vien panorėjus.Bet aš galiu stengtis nuo jo išsilaisvinti. Man reikia mokytis,bet aš to nedarau. Aš labai daug mąstau. Moralkės po trijų bokalų. Po pykčių ir kivirčų. Laikui bėgant aš suprantu ką darau blogai.Kartais netgi suvokiu KODĖL taip darau.ir aš suprantu,kad mano didžiausias priešas - aš pati.Aš paaukojau savo svajones ir tikslus,aš praradau savo sugebėjimus.Ir kodėl?Dėl kvailos meilės,dėl kvailų principų,kurie nėra mano. jie tik primesti man. kaip ir pastararuosius tris metus gyvenau ne dėl savęs,o dėl kitų. aš nieko nedariau. vegetavau. neskaičiau,nežiūrėjau,nekvėpavau it normalus žmogus. tik svajodavau,o svajonėms neišsipildžius kankindavau save. bet supratau,kad svajonėms ir tikslams reikia pastangų. ant auksinės lėkštutės nieko negausiu. aš ne iš tų ,kuriems sekasi viskas ir visur.meilė nėra viskas.taip,tai malonus jausmas.taip,norisi žmogaus šalia.bet jei jo nėra,tai kam desperatiškai jo siekti?mano galvoje šimtai klausimų.guliu ir žiūrėdama į prieblandą viską bandau sudėlioti kaip puzlę.mano mintys painios,o aš jaučiuosi apgirtusi nuo tiesos ieškojimo.aš turiu eiti pirmyn ir nustoti save kankinti.