Netikėliai.

Aš kartais nesuprantu žmonių. Kai kurių. Melagių. Veidmainių. Maniakiškai bandančių išsaugoti arba susikurti įvaizdį. Skaitančių knygas tam,kad galėtų pasigirt,žiūrinčių filmus,kad galėtų pasakyti : "Aš mačiau.tai awesome". Gyvenančių stereotipais. Gyvenančių dėl kitų. Aš niekada to nesuprasiu. Ir kai po šitiek metų praregi,kad daugiau nei pusė žmonių kurie supo mane buvo tokie pasidaro baisu. Dar baisiau pasidaro,kad savo svajones ,tikslus praradai ir paaukojai tokiem žmonėm. Kad dėl jų stengeisi. Atidavei viską. Jausmus,pagarbą,pagalbą,galų gale pinigus ir daiktus. Kad norėjai padėt,bet vieną dieną kai išmelžė viską iš Tavęs,jie sjovė į veidą. tėškė skaudžią tiesą. Kad jiem reikėjo tik naudos. Žodžiai žeidžia labiau nei smūgiai. Šiuo atveju žodžių nebuvo,buvo tyla,buvo mano apmąstymai ir supratimas. Kaip aš gyvenau,kad laviravau tarp veidmainystės ir tikrumo. Kad vos nesusiliejau ir netapau tokia kaip jie. Kad daug praradau. reabilitacija buvo ir bus sunki. Bet manau,kad atsistosiu. Ir tada mintyse galėsiu tėkšt jiems : "IN your FACE".
O kas jeigu ne?